Izaijo 34

₁Ateikite, tautos, ir išgirskite!

Klausykitės atidžiai, gentys!

Teišgirsta žemė ir tai, ko ji pilna,

pasaulis ir visi jo kūriniai!

₂VIEŠPATS įpykęs ant visų tautų

ir įšėlęs ant visų jų galybių.

Jis paliko jas prapulčiai,

atidavė sunaikinti kaip atnašą.

₃Jų užmuštieji bus metami į gatves,

jų lavonai dvoks maitos tvaiku,

kalnai permirks jų krauju,

₄visos kalvos bus juo paplūdusios.

Kaip knyga užsiskleis dangus,

ir kris jo visos galybės,

kaip krinta lapai nuo vynmedžio

ar figmedžio.

₅Kai mano kalavijas bus iškeltas danguje,

jis kris staiga ant Edomo, ant tautos,

kurią aš palikau prapulčiai – teismui.

₆VIEŠPATS laiko rankoje kalaviją, visą kruviną,

aptekusį riebalais,

ėriukų ir ožių krauju, avinų inkstų taukais,

nes VIEŠPAČIUI atnašaujama auka Bocroje,

didelis kraujo praliejimas Edomo krašte.

₇Buivolai kris kartu su jais,

jautukai – kartu su jaučiais.

Nuo kraujo jų kraštas bus girtas,

žemė persisunkusi atnašų taukais.

₈VIEŠPAČIUI priklauso keršto diena,

atpildo už Sioną metai.

₉Edomo upėse vanduo pasrus degutu,

dulkės jame virs siera,

ir jo kraštas taps liepsnojančios dervos žeme.

₁₀Nesiliaudami nei naktį, nei dieną,

be perstojo kils dūmų debesys.

Žemė per kartų kartas bus tuščia,

per amžių amžius niekas per ją neis.

₁₁Kuosa ir ežys ją užvaldys,

apsigyvens apuokas ir varnas.

VIEŠPATS matuos ją sąmyšio mastu

ir dykynės svambalu;

satyrai ten jausis kaip namie.

₁₂Edomo kilmingųjų daugiau nebeliks,

nebebus, ką skelbti karaliumi,

didžiūnai išnyks.

₁₃Užžels jų rūmai brūzgynais,

usnimis ir šilojais jų pilys.

Kraštas virs šakalų valdomis,

taps stručių lindyne.

₁₄Laukinės katės susitiks su hienomis,

satyrai šūkaus vienas kitam.

Net Lilita ten įsikurs,

ten ras sau poilsiui vietą.

₁₅Šokli angis ten kraus sau lizdą,

dės kiaušinius, perės vaikus ir

augins juos savo paunksmėje.

Būriuosis ten ir pesliai,

kiekvienas – su savo patele.

₁₆Susiraskite VIEŠPATIES knygoje ir paskaitykite,

kas joje sakoma: „Nė vienas tų gyvūnų nedels atsirasti,

nes taip paliepė VIEŠPATIES lūpos

ir jo dvasia visus ten surinks.

₁₇Jis pats jiems paskyrė likimą ir

savo rankos mostu jų dalį žemėje atidalijo“.

Amžinai ji priklausys jiems,

ir jie gyvens ten per kartų kartas.